apalka

×apálka (l. opałka) sf. (1) 1. Pn, Prn pirmutinė atpjauta nuo sienojo lenta, iš vienos pusės su žieve, papentis: Kaimynas apálkom daržinę apkalė Všk. Ar neturi apalkų, kad tvorai imi geras lentas Srj. 2. dirbtos odos pakraštys (kojų, galvos): Pasisiuvau iš apálkų nagines, tai ir suplyšo greitai Kp. 3. R392, [K] gelda javams vėtyti.